Ant Valstybės duomenų agentūros sienos išaugo „Bukantės miškas“
Ilgą laiką VDA sieną slėpė pastoliai ir apsauginė plėvelė. Praeidami pro šalį spėliojome, kas atsiras ant šios sienos. Ryškus paveikslas? Žemaitės portretas? Gal miesto vaizdas?
Vieną rytą atėję į darbą pamatėme, kad pastolių nebėra.
Kolegos ėjo į Žemaitės skverą, žvelgė į sieną iš skirtingų kampų ir ieškojo pasislėpusių detalių. Bandėme atpažinti medžius, siluetus, paukščius. Interpretavome. Vėl žiūrėjome.
Ant mūsų pastato sienos buvo išaugęs miškas.
Beveik 600 kvadratinių metrų ploto monumentaliosios tapybos kūrinį „Bukantės miškas“ sukūrė dailininkė Liuda Jaruševičiūtė Stankevičienė. Kūrinys tapo atnaujinto Žemaitės skvero dalimi ir natūraliai pratęsė tai, kas čia jau buvo – medžius, jų šešėlius, skvero ramybę ir Žemaitės kūrybos pasaulį.
Miškas, kuris tęsia skverą
Kūrinui idėją padiktavo pati vieta. Šiltuoju metų laiku didelę sienos dalį uždengia skvero medžiai, Todėl menininkė nenorėjo su jais varžytis. „Jeigu būčiau kūrusi kažką visai kita, tam vaizdui būtų tekę kovoti dėl matomumo su medžiais. Norėjau ne konkuruoti, o papildyti. Sukurti darbą, kuris įtrauktų visą skverą“, – pasakoja L. Jaruševičiūtė Stankevičienė.
Tikri medžiai čia tapo pirmuoju paveikslo planu, o nutapyti – jų tęsiniu. Ant sienos krintantys šakų šešėliai įsilieja į kompoziciją, o pats kūrinys keičiasi kartu su metų laikais. Vasarą dalį jo slepia lapija, rudenį atsiveria daugiau detalių, žiemą nutapytą mišką papildo plikos tikrų medžių šakos.
Todėl miškas nėra ryškiai žalias ar tik vasariškas. Jis santūrus, pilkšvas, ūkanotas. Toks, kuriam, kaip sako pati menininkė, Lietuvos oras netgi labai tinka.
Ne Žemaitės kūrinio iliustracija
„Bukantės miškas“ nėra vieno konkretaus Žemaitės kūrinio iliustracija. Tai veikiau jos tekstų nuotaikos, gamtos ir joje slypinčios gyvybės interpretacija.
Menininkė prisimena dar mokykloje skaitytą Žemaitės „Petrą Kurmelį“. Mišku einantis veikėjas girdi paukščių balsus – jam atrodo, kad jie kažką kalba, gal net iš jo šaiposi. Miškas čia nėra vien fonas. Jis gyvas. Stebi, kalba, reaguoja.
Panašiai veikia „Bukantės miškas“. Iš toliau pirmiausia matyti miško visuma, o priėjus arčiau ryškėja plonos linijos, šakos, augmenijos sluoksniai ir smulkesni vaizdiniai.
Beveik 600 kvadratinių metrų – teptukais
Dar viena kūrinio istorijos dalis atsiskleidžia tik žinant, kaip jis buvo nutapytas. Iš pradžių svarstyta sieną tapyti pasitelkiant dažus purškiančius dronus. Tačiau technologija galėjo pasiūlyti tik tris pagrindines spalvas – raudoną, mėlyną ir geltoną. Santūriam, subtilių pilkų tonų miškui toks sprendimas netiko.
„Viskas baigėsi tuo, kad tiesiog atsistojau ant pastolių ir pradėjau piešti“, – sako menininkė.
Visa siena nutapyta rankomis, daugiausia nedideliais teptukais. Ir dar viena aplinkybė daro šį darbą neįprastą: tapydama autorė negalėjo pamatyti viso kūrinio.
Pastolius dengė apsauginė plėvelė, todėl vienu metu ji matė tik nedidelę sienos dalį ir turėjo įsivaizduoti, kaip atskiri fragmentai susijungs į visumą.
Visą „Bukantės mišką“ pati menininkė pirmą kartą pamatė tik nuėmus plėvelę.
„Man buvo labai smalsu pamatyti, kas gavosi. Kai apsauginę plėvelę nuėmė, iš karto pasimatė ir tai, ką dar reikėjo pataisyti ar užbaigti“, – prisimena ji.
Darbą diktavo ir oras. Lietus, drėgmė bei šaltis tapybą pristabdydavo, todėl tinkamas dienas reikėjo išnaudoti kuo geriau. Tai buvo ne tik kūrybinis, bet ir fiziškai sudėtingas darbas – dideliame aukštyje, nuolat judant pastoliais ir ilgą laiką nematant viso rezultato.
Dar vienas pastato istorijos sluoksnis
Miške savo vietą rado ir anksčiau ant sienos buvęs scenografės Paulės Bocullaitės sukurtas Fridos Kahlo portretas. Tuščioje sienoje jis buvo ryškus ir dominuojantis, o dabar tapo nedideliu spalviniu akcentu santūriame, pilkšvame miške.
Šiandien „Bukantės miškas“ jau yra ir Valstybės duomenų agentūros kasdienybės dalis. Jį matome eidami pietauti ar kirsdami skverą. Kūrinį planuojame įtraukti ir į mūsų rengiamas pamokas apie pastato architektūrą, jo istoriją bei Žemaitės skverą.
Ant pastato atsirado dar vienas jo istorijos sluoksnis.
Ir jei eidami pro Žemaitės skverą „Bukantės miško“ iš karto nepastebėsite – nieko keisto.
Šis miškas nešaukia.
Jis laukia, kol sustosite.
Atnaujinimo data: 2026-09-11
Taip pat skaitykite:
Informacija apie Savivaldos „DataLab“ nuo šiol viešai prieinama visiems
Naujoje švieslentėje – savižudybių ir savižudybės grėsmės tendencijos Lietuvoje
Valstybės duomenų agentūroje sėkmingai atliktas ISO 27001 priežiūros auditas
Lietuvos duomenų portalas atveriamas viešam išbandymui
Kviečiame teikti pasiūlymus dėl Oficialiosios statistikos 2027 metų programos